Šeštadienio anstyvi "Meksikietiški pusryčiai - 2" arba "Kiaušinių, čili, avokado ir kalendrų tango"

Šiandien netikėtai prabudau 7 valandą ryte, "O tu velnias!", - pagalvojau.. Gal eiti miegot, nors nesimiega, tad ką veikti? Hmmmm.... tad... truputį paskaitinėjęs užsigulėjusį gegužės mėnesio "Vyno žurnalas" numerį, pradėjo į galvą lįsti mintys apie vyną, o prie vyno, kokie tinkami patiekalai? Vos po akimirkos, žurnalas gulėjo laptop'o šėšėlyje ir aš jau ieškojau internete kažko neįprasto pusryčiams. Kelionė po blog' us ilgai netruko, nes akis užstrigo už meksikietiškų pusryčių recepto - "migos" . Prmą kartą ragavau omletą su avokadu ir kalendra, kuris maloniai pažadino, o čili pipirų tango, mano kūną tiesiog užkrovė visai dienai ;)

Nebijokit, aš tikrai Jūsų nesuvalgysiu! Heheheeeee....... :)

Paruošimo laikas: iš viso iki 20 min.
Porcijų kiekis: 2

Ingredientai:

• Avokadas
• Raudonoji paprika
• Didelis svogūnas
• Sauja šviežių kalendrų
• 5 kiaušiniai
• Čili pipiras
•  Sauja bet kokio tarkuoto fermentinio sūrio
• Kukurūzų tortilijos, nors velniai nematė, tiks ir skrudintas batonas arba kukurūzų čipsai ;)
• Alyvuogių aliejaus kepimui bei druskos su pipirais 

...ir dar, vos nepamiršau, kavos puodelis!

Receptas paprastas ir greitas, o jo eigą pridedu žemiau :)

 1 - Sukapoti avokadą

2 -sukapoti papriką ir svogūną ir pakepinti alyvuogių aliejuje, o tada atvėsinti

3 - Išplakti kiaušinius su kalendra ir susmulkintais čili pipirais (galima naudoti ir kokį nors aštrų čili padažą)

4 - Svogūnus su paprikomis sudėti į išplaktus kiaušinius ir visą masę sudėti į įkaitintą keptuvę su alyvuogių aliejumi (pagardinti druska ir pipirais), kol keps, truputį pamaišyti

Po kelių akimirkų sudėti sutarkuotą sūrį (pas mane šaldytuve buvo tik Džiugo sūrio) ir traiškytas tortilijas arba kukurūzų čipsus (o aš pasitenkinau prancūziška bagete, tad irgi buvo labai skanu)

5 - Ant iškepto omleto sudėti kapotą avokadą ir Buen provecho! (gero apetito, kaip kad sako meksikiečiai!)

 Labai geras skonis, tikrai priverčia pasijusti nekasdieniškai, o tuo pačiu ir nuteikia pozityviai, tad.. 

.. Bon appetit!

P.S.: kadangi fotoaparato elementai jau beveik išsikrovė, todėl fotografavau betkaip, kad tik esmę užfiksuočiau, gaila, joj prasta kokybė gavosi

Pats tobuliausias Gazpacho receptas ir jos istorija

Yra daugybė teorijų apie Gazpacho sriubos ištakas,  viena iš jų yra Arabų sriuba - iš duonos, alyvuogių aliejaus, vandens ir česnako, kuri atkeliavo iš arabų, kuomet arabai buvo užkariavę Ispaniją.

Yra daugybė modernių šios sriubos variacijų, labai dažnai patiekiama skirtingų atspalvių, kurie susideda iš pomidorų, baltos duonos skrebučių, arbūzų, avokadų, agurkų, petražolių,vynuogių, mėsos sultinio, jūros gėrybių, natūralaus jogurto ir kitų ingredientų. 

Nepaisant visko, daugelis  istorikų sutaria ir pripažįsta, jog Gazpacho sriuba kilusi iš Ispanijos pietų pusės - Andalūzijos krašto, kuri gaminama iš prinokusių pomidorų, paprikų, agurkų, česnakų ir baltos duonos džiūvesėlių sumaišytų su vandeniu, extra virgin alyvuogių aliejumi bei vynuogių actu – visa tai patiekiama šaltai. Tai žinomiausias Andalūzijos krašto patiekalas, kuris buvo gaminamas dar tada, kai viduramžiais Ispanija buvo Islamo pasaulio dalimi, tuomet Ispanai šią sriubą vadino - Ajo blanco, kurią sudarė česnakai, vanduo, duona, alyvuogių aliejus, migdolo riešutai, vynuogių actas ir druska.  Ajo blanco šiandien asocijuojama su Malaga, kur ši sriuba gaminama su šviežiomis vynuogėmis. Svarbu paminėti, jog Ajo blanco seniausios ištakos yra Ispanijos Cordoba mieste. Raudoną atspalvį Gazpacho įgijo tik tada, kai Kristupas Kolumbas iš Pietų Amerikos atplukdė pomidorus ir pipirus. O vynuogių acto atsiradimo istorija Gazpacho ir Ajo blanco sriubose, siejama dar nuo tų laikų, kuomet Romėnai buvo užkariavę Ispaniją.

 Duonos džiūvėsėliai Gazpacho ir Ajo Blanco sriubose atsirado dar viduramžiais, kuomet būdavo sunku su maistu, kadangi įvairūs karai ir ligos (maras), sunaikindavę didžiulius derlius, todėl duonos džiūvėsėliai ( nors iš tikro duonos trupiniai ) sriubai suteikdavo daugiau sotumo, bent taip Konkistadorai pasistiprindavo :) 

Gazpacho sriubos mėgėjams gali pasirodyti keistai, tačiau ši sriuba kartais patiekama kaip salotos, taip taip, būtent, kaip salotos! Jose paprastai nenaudojamas nei vanduo, nei pomidorų sultys, o daugiau duonos džiūvėsėlių ir viskas ne taip smulkiai smulkinama ( neduok Dieve su blenderiu ). 

Taip pat yra "Gazpacho de anrequera" - ruošiamas su namie išsuktu majonezu su citrinos sultimis, kiaušinių baltymu, šv. česnako skiltele bei migdolo riešutais; "Gazpacho de Granada" - ruošiamas iš saujos česnakų, kumino, druskos, paprikos, prinokusių pomidorų su alyvuogių aliejumi - viskas suplakama iki vientisos masės ( kaip kad tyrelė kūdikiams ), o tada atskiedžiama labai šaltu vandeniu ir duonos džiūvėsėliais ant viršaus; "Salmorejo Cordobes ( taip pat verčiasi kaip triušio padažas ) - ruošiamas iš česnakų, paprikų, pomidorų ir drėkinta duona alyvuogių aliejuje, visa tai patiekiam su virtu kiaušiniu, apelsinais ir skrudinta duona ir daugelis kitų Gazpacho variacijų.

 Pati "Gapzacho" žodžio kilmė yra pakankamai ginčytinas faktas, kadangi vieni tyrinėtojai teigia, jog jis kilo iš arabų kalbos Mozarab nuo žodžio "caspa", kuris simbolizuoja "fragmentai" ir panašiai. Kad ir kiek prirašyta apie Gazpacho žodžio kilmę, matyt tai tapo daugelio pakeleivių ir vietinių Andalūzijos gyventojų, leisiu sau taip pasakyti, barbarizmu?? O gal kantrybės pritrūko šio žodžio kilmės paieškai. Baigiant šią trumpą istoriją, primenu, jog iš Ispanų kalbos išvertus Gazpacho, reiškia - šalta daržovių sriuba.

Bene žinomiausio Andalūzijos Baroko krypties (1656 m.) Diego Velázquez darbas - Las Meninas. Iš Andalūzijos taip pat yra kilęs vienas garsiausių pasaulio dailininkų - Pablo Picasso.

 Kad paruošti šią skanią šaltsriubę, pasistenkite gauti kuo šviežesnių ir geresnių daržovių, o taip pat reikės gero nusiteikimo ir tuomet liks tik atsiduoti nuostabiai gaivinančiam skoniui!

Paruošimo laikas: 30 min.

Porcijos: jeigu bus tiekiama kaip pagrindinis patiekalas - 4, jeigu kaip užkandis, tuomet - 6.

Ingredientai skystai masei:

• 1 nedidelis agurkas
• 2 pomidorai
• 1 L pomidorų sulčių ( naudojau natūralias pomidorų sultis )
• 3 šv. česnako skiltelės
• Raudona paprika
• 1/2 nuplautas ir išdarytas šv. čili pipiras
• Sauja šv. petražolių
• Šviežiai spaustos citrinos sultys
• Natūralus mineralinis gazuotas vanduo ( vietoj jo, galima naudoti ir vandenį, o jei nepatinka, nenaudokite jo visai )
• Sauja kalendros ( aš be jos neįsivaizduoju Gazpacho :-] )
• Šlakelis gero extra virgin alyvuogių aliejaus
• Šv. grūstų druskos ir pipirų

Ingredientai sriubai  ( jų nebus galima sumalti iki vientisos masės, jie į sriubą dedami tik smulkiai sukapoti ):

• Trys vidutiniai agurkai
• 2 pomidorai
• Geltona paprika
• Sauja svogūnų laiškų
• Raudonas svogūnas

 Į indą skystai masei visas daržoves supjaustyti ir supylus pomidorų sultis susmulkinti  blenderiu, tačiau nereikia smulkinti iki tyrelės konsistencijos, na kaip ten sako, spausk gazą, bet ne iki dugno, taip ir čia ;)

Kitame inde, kuriame ingredientai sriubai, visas daržoves peiliu susmulkinti/sukapoti. Iš pomidorų visas sėklytes supilt į sriubos masę, o pomidorus supjaustyti smulkiais kubeliais. Čili pipirą nuplauti iš vidaus išėmus sėklytes ir visus susmulkintus ingredientus sudėti į sriubai skirtą masę. Įspausti citrinos sulčių, pagardinti alyvuogių aliejumi ir druska su pipirais.  Viską išmaišyti.

Pastaba: Dar būtų galima naudoti vynuogių actą, vorčesterio padažą, raudonėlį ar net cherry. O jeigu laukiate draugų ar giminaičių, galima žaismingai supilstyti į paprikas, kaip kad nuotraukose. Jeigu gaspacho išėjo per aštri, tuomet drąsiai pilkite natūralaus jogurto, spalva taps švelniai rožinė, o ir skonis žymiai švelnesnis, beje mums taip ir nutiko :-]

Kai nusibos gaivintis šaltibarščiais, pratęskite gaivumo procesą su gaspacho, bon appetit!

Špinatų ir pomidorų istorijos pamoka arba mano šios vasaros TOP salotos :)

            Šią vasarą, mūsų maisto pagrindą sudaro salotos, tad pastebėjome, jog dažniausiai gaminame špinatų ir pomidorų salotas. Nežinau, kodėl šias salotas taip pamėgome, gal dėl to, jog jas paruošti užtrunka iki 10 min, o gal dėl to, kad salotoms išleisti  nereikia nei 10 Lt :) Šiandien pridedu gabalėlį istorijos apie špinatus ir pomidorus.

Žinomiausio olandų dalinininko Vincent van Gogh natiurmortas - Skumbriažuvės, citrinos, pomidorai.

Taigi, o dabar šiek tiek istorijos apie špinatus ir pomidorą.
            Pomidoras. Pomidorus į Europą atvežė ispanai, po to kai Hernan Cortes dėka 1520 m. buvo užkariauta Meksika. Kadangi ispanai turėjo užkariavę žemių visame pasaulyje, galime juos kaltinti pomidorų platinimu beveik visame rutulyje. Pirmiausia pomidorai bei jų patiekalai pateko į daugumą ispanų kolonijų Karibuose. Pasirodė ir Azijoje, nes buvo nugabenti į kolonijas Filipinuose, o iš čia jau paplito po visą žemyną. Tais laikais didžioji šiuolaikinės Italijos dalis taip pat priklausė ispanams, taigi skanioji daržovė netrukus paplito ir ten. Pirmasis įrašas apie pomidoro augalą rastas būtent Italijoje, 1544 m. Jis buvo pavadintas auksiniu obuoliu (lotyniškai mala aurea) ir aprašytas kaip paplokščias, segmentuotas, prinokus įgaunantis aukso spalvą, vaisius. Antrą kartą pomidoras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1554 m., pavadinimas tuomet pakeistas į pomi d'oro (išvertus iš italų kalbos taip pat reiškia auksinį obuolį) ir naudojamas Italijoje iki šių dienų. Tačiau maistui buvo pradėtas naudoti tikrai ne iš karto. Pradžioje domino kaip dekoratyvinis arba net vaistinis augalas. Spėjama, kad pomidoras buvo vadintas ir poma amoris, kitaip tariant "meilės vaisiumi", nes jam priskirtos ir afrodiziakinės savybės. Kita vertus, senaisiais laikais beveik visi neįprasti egzotiški vaisiai ar daržovės buvo laikomi afrodiziakais. Romantiškas ir poetiškas apibūdinimas "meilės vaisius" buvo naudojamas ne vienoje Europos šalyje, į kurią pomidoras atkeliavo. Italijos bei Ispanijos klimatas labai tiko pomidorų auginimui be didelių pastangų, todėl daržovė sparčiausiai išplito Viduržemio jūros regione. Pomidorai prasiskynė kelią į Šiaurės Europą ir pateko į Didžiąją Britaniją vėlyvaisiais 1500 - aisiais. Dauguma pomidorų patiekalų buvo sukurti būtent plitimo laikotarpiu - 16 amžiuje, tačiau pirmoji receptų knyga atrasta tik 1692 metais Nepale.

            18 amžiaus viduryje mokslininkai pradėjo svarstyti pomidoro botaninės klasifikacijos klausimą. Pradžioje jie buvo priskirti Solanum genčiai ir pavadinti Solanum lycopersicum. Rūšies pavadinimas lycopersicum gautas iš lotyniško pavadinimo "vilko persikas". Netrukus pomidoras priskirtas Lycopersicon genčiai ir šis skirstymas naudotas kelis amžius. Tik neseni genetiniai tyrimai parodė, jog augalas visgi priklauso Solanum, taip kaip kaip ir baklažanai bei paprikos. Lietuvoje pomidorai pasirodė tik 20 amžiaus pradžioje.

          Špinatas (lot. Spinacia oleracea) – dažnai auginama vienametė daržovė. Nesutariama, kokiai šeimai priskirti šį augalą — balandinių ar burnotinių. Augalas 25-45 cm aukščio. Stiebas stačias, plikas, paprastas arba šakotas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Kartais gali sulaukėti.
Špinatų tėvynė – Senovės Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais“. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus.
Maistinė vertė.
          Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausų vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folio rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).
Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių žiedstiebių. Susidarius žiedstiebiams, ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis, bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgščiai neutralizuoti rekomenduojama pridėti kreidos.
          Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, sergantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulioze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir padagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.
          Būtina žinoti, kad špinatus geriausia valgyti šviežius, o paruoštus jų patiekalus laikyti šaltai. Šiltai laikant špinatus per 24-28 val. iš juose esančių nitratų susidaro nitritai, kurie yra žalingi žmogaus organizmui.

Pomidorų ir špinatų salotos su grūdėta varške ir natūraliu jogurtu

Paruošimo laikas: iki 10 min
Porcijos: 2

Ingredientai:

• 2 česnako skiltelės
• 200 g šv. špinatų 
• Indelis grūdėtos varškės
• Pundelis šv. krapų
• 3 nedideli pomidorai
• Mažas indelis natūralaus jogurto
• Šlakelis extra virgin alyvuogių aliejaus ir šviežiai grūstų druskos ir pipirų

Špinatų lapus suplėšyti, česnaką susmulkinti, pomidorą supjaustyti kubeliais,viską sudėti į indą ir gerai išmaišyti.

Į jogurtą sudėti susmulkintus krapus bei šviežiai grūstus druską ir pipirus - viską gerai išmaišyti ir paruoštą padažą supilti ant salotų. Ant jogurto užlieti šlakelį alyvuogių aliejaus, viską išmaišyti ir patiekti su skrudinta balta duona, o taip pat šios salotos tinka kaip garnyras prie keptos mėsos. Bon appetit!

Pirmas prisipažinimas: "Kodėl aš tai darau?"

    

Vengrai daro nuostabų vyną! Tokaji, Vengrija.

Kai valgau, dažnai susimąstau apie tai, kokia yra šios daržovės, prieskonio ar recepto atsiradimo istorija? Kiek tas prieskonis ar receptas turėjo įtakos istorijos pasikeitimams, kiek dėl to įvyko karų ir ar jie dėl to iš vis buvo įvykę, kiek turėjo įtakos regiono ar kontinento ekonomikai ir kokia yra atsiradimo legenda?

Pirmą kartą teko ragauto morkų košės garnyrą ( per vidurį lekštės viršuje matosi oranžinė piurė) - įstabus skonis, Serbai maistą tikrai moka ruošti! Belgradas, Serbija

          Kartais širdį spaudžia, kai susimąstau, kiek mes lietuviai išmanome mažai apie maisto kultūrą, negi tik apie bulves ir ruginę duoną galvojame (nors šią duoną ir aš labai mėgstu - < šypt šypt B-) >)? Kartais pastebiu kaip žmonės, pavadinsiu juos  "Ž", "vaidina" intelektualus, profesionalius finansininkus, kietaširdžius teisininkus ar lyderiaujančius vadovus, tačiau tai, ką jie nesusimąstydami valgo kasdien - šiurpas krečia (žinau žinau, kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka arba tai, kas jam patogiausia - net nesiginčiju dėl to!). Ir kodėl nieko neišmanantys apie kasdienybės teikiamus malonumus, nemokantys jais džiaugtis (džiaugiuos, jog pastaruoju metu, tokių žmonių Lietuvoje jau daugėja), nesigilina į TAI ir neužduoda klausimo - "Kodėl?" Gal viskas prasideda nuo namų, darželio ar mokyklos?  Kiek žmonių žino antaninių obuolių, braškių, žemuogių ar varškės sūrio atsiradimo istoriją? Ir aš net nežinau :)  Jeigu ten mums niekas apie tai nepapasakojo, vargu ar mes pasidomėsime apie tai? Na, o jeigu tik apie tai informuoji vieną ar kitą asmenį, jis apie tai (ne)-pasidalina su kitu, taip edukacija tęsiasi arba ne, taip visuomenės mentalitetas progresuoja arba regresuoja.  Gal čia mūsų šalies istorija kalta? Juk jeigu mūsų protėviai buvo blaškomi nuo vieno padalijimo iki kito, o ir du pasauliniai karai dar prisidėjo, juk tuomet buvo svarbiau išgyventi bei kalbą ir raštą išsaugoti! Iš tikro, ne vien mūsų lietuvių istorija tokia sudėtinga, likusios Europos šalys išgyveno tuos pačius pokyčius, tačiau jų maisto ir gėrimų  kultūra gilesnė nei mūsųs, kodėl?

Alyvuogių aliejaus malūne ką tik išspaustas alyvuogių aliejus (dar tokio tirtštumo ir žalsvumo nesu matęs - dieviškas skonis). Kalamatos priemiestis, Kalamata, Graikija.

         Esu ne kartą pastebėjęs, jog kai atvažiuoja prancūzai, bulgarai, italai, graikai ar ispanai, į svečius pas lietuvius, jie dažniausiai mus moko maisto ir gėrimo gaminimo pagrindų, taip pat jie mums ruošia maistą ( nors lietuvių svečiai dažniausiai esantys ne kokie profesionalūs virėjai), o mes tuo tarpu, iš nuostabos akis išsprogdinę, stebim juos, tačiau juos stebėti malonu, nes jie tai sugeba daryti iš meilės ir su meile!
      
         Mėgstu sakyti: "Pažink ragaudamas. Mėgaukis pažinęs!" Pažindamas maistą, pažinsi save. Todėl nuo šiol pasižadu, prie kiekvieno naujo recepto, rasite vieno, kito ingrediento arba recepto istoriją bei žymų meno kūrinį menantį tą ingredientą/receptą! Taip pat pasižadu, aprašyti apie alyvuogių derliaus rinkimą bei visą tiesą apie alyvguogių aliejų - buvau praėjusį Gruodį - viską mačiau, ragavau ir pats dirbau tuos darbus (yra daug filmuotos medžiagos bei nuotraukų, o kadangi jų yra tiek daug, todėl sunku apdirbti visą tai). Dalindamasis istorija apie maistą, noriu prisidėti prie Lietuvių maisto kultūros augimo. Mano indėlis gal ir nedidelis, tačiau skaitytojau, tikiuos po šio apsilankymo žinosi ne tik kaip pasigaminti vieną ar kitą patiekalą, o ir sužinosi nemažai apie praeities istoriją, kurios nedėsto mokyklose. Visus sveikinu su tarptautine bučinių diena ir vienintelio Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena (šiandien jaučiuos kažkaip pakylėtai, matyt Karalius Mindaugas irgi jautėsi panašiai)!


Pagarbiai,
Mindaugas Mikėnas

Bon appetit!