Šią vasarą, mūsų maisto pagrindą sudaro salotos, tad pastebėjome, jog dažniausiai gaminame špinatų ir pomidorų salotas. Nežinau, kodėl šias salotas taip pamėgome, gal dėl to, jog jas paruošti užtrunka iki 10 min, o gal dėl to, kad salotoms išleisti nereikia nei 10 Lt :) Šiandien pridedu gabalėlį istorijos apie špinatus ir pomidorus.
Taigi, o dabar šiek tiek istorijos apie špinatus ir pomidorą.
Pomidoras. Pomidorus į Europą atvežė ispanai, po to kai Hernan Cortes dėka 1520 m. buvo užkariauta Meksika. Kadangi ispanai turėjo užkariavę žemių visame pasaulyje, galime juos kaltinti pomidorų platinimu beveik visame rutulyje. Pirmiausia pomidorai bei jų patiekalai pateko į daugumą ispanų kolonijų Karibuose. Pasirodė ir Azijoje, nes buvo nugabenti į kolonijas Filipinuose, o iš čia jau paplito po visą žemyną. Tais laikais didžioji šiuolaikinės Italijos dalis taip pat priklausė ispanams, taigi skanioji daržovė netrukus paplito ir ten. Pirmasis įrašas apie pomidoro augalą rastas būtent Italijoje, 1544 m. Jis buvo pavadintas auksiniu obuoliu (lotyniškai mala aurea) ir aprašytas kaip paplokščias, segmentuotas, prinokus įgaunantis aukso spalvą, vaisius. Antrą kartą pomidoras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1554 m., pavadinimas tuomet pakeistas į pomi d'oro (išvertus iš italų kalbos taip pat reiškia auksinį obuolį) ir naudojamas Italijoje iki šių dienų. Tačiau maistui buvo pradėtas naudoti tikrai ne iš karto. Pradžioje domino kaip dekoratyvinis arba net vaistinis augalas. Spėjama, kad pomidoras buvo vadintas ir poma amoris, kitaip tariant "meilės vaisiumi", nes jam priskirtos ir afrodiziakinės savybės. Kita vertus, senaisiais laikais beveik visi neįprasti egzotiški vaisiai ar daržovės buvo laikomi afrodiziakais. Romantiškas ir poetiškas apibūdinimas "meilės vaisius" buvo naudojamas ne vienoje Europos šalyje, į kurią pomidoras atkeliavo. Italijos bei Ispanijos klimatas labai tiko pomidorų auginimui be didelių pastangų, todėl daržovė sparčiausiai išplito Viduržemio jūros regione. Pomidorai prasiskynė kelią į Šiaurės Europą ir pateko į Didžiąją Britaniją vėlyvaisiais 1500 - aisiais. Dauguma pomidorų patiekalų buvo sukurti būtent plitimo laikotarpiu - 16 amžiuje, tačiau pirmoji receptų knyga atrasta tik 1692 metais Nepale.
Špinatų tėvynė – Senovės Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais“. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus.
Maistinė vertė.
Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausų vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folio rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).
Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių žiedstiebių. Susidarius žiedstiebiams, ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis, bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgščiai neutralizuoti rekomenduojama pridėti kreidos.
Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, sergantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulioze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir padagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Būtina žinoti, kad špinatus geriausia valgyti šviežius, o paruoštus jų patiekalus laikyti šaltai. Šiltai laikant špinatus per 24-28 val. iš juose esančių nitratų susidaro nitritai, kurie yra žalingi žmogaus organizmui.
Pomidorų ir špinatų salotos su grūdėta varške ir natūraliu jogurtu
Paruošimo laikas: iki 10 min
Porcijos: 2
Ingredientai:
Į jogurtą sudėti susmulkintus krapus bei šviežiai grūstus druską ir pipirus - viską gerai išmaišyti ir paruoštą padažą supilti ant salotų. Ant jogurto užlieti šlakelį alyvuogių aliejaus, viską išmaišyti ir patiekti su skrudinta balta duona, o taip pat šios salotos tinka kaip garnyras prie keptos mėsos. Bon appetit!
 | |
|
Pomidoras. Pomidorus į Europą atvežė ispanai, po to kai Hernan Cortes dėka 1520 m. buvo užkariauta Meksika. Kadangi ispanai turėjo užkariavę žemių visame pasaulyje, galime juos kaltinti pomidorų platinimu beveik visame rutulyje. Pirmiausia pomidorai bei jų patiekalai pateko į daugumą ispanų kolonijų Karibuose. Pasirodė ir Azijoje, nes buvo nugabenti į kolonijas Filipinuose, o iš čia jau paplito po visą žemyną. Tais laikais didžioji šiuolaikinės Italijos dalis taip pat priklausė ispanams, taigi skanioji daržovė netrukus paplito ir ten. Pirmasis įrašas apie pomidoro augalą rastas būtent Italijoje, 1544 m. Jis buvo pavadintas auksiniu obuoliu (lotyniškai mala aurea) ir aprašytas kaip paplokščias, segmentuotas, prinokus įgaunantis aukso spalvą, vaisius. Antrą kartą pomidoras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1554 m., pavadinimas tuomet pakeistas į pomi d'oro (išvertus iš italų kalbos taip pat reiškia auksinį obuolį) ir naudojamas Italijoje iki šių dienų. Tačiau maistui buvo pradėtas naudoti tikrai ne iš karto. Pradžioje domino kaip dekoratyvinis arba net vaistinis augalas. Spėjama, kad pomidoras buvo vadintas ir poma amoris, kitaip tariant "meilės vaisiumi", nes jam priskirtos ir afrodiziakinės savybės. Kita vertus, senaisiais laikais beveik visi neįprasti egzotiški vaisiai ar daržovės buvo laikomi afrodiziakais. Romantiškas ir poetiškas apibūdinimas "meilės vaisius" buvo naudojamas ne vienoje Europos šalyje, į kurią pomidoras atkeliavo. Italijos bei Ispanijos klimatas labai tiko pomidorų auginimui be didelių pastangų, todėl daržovė sparčiausiai išplito Viduržemio jūros regione. Pomidorai prasiskynė kelią į Šiaurės Europą ir pateko į Didžiąją Britaniją vėlyvaisiais 1500 - aisiais. Dauguma pomidorų patiekalų buvo sukurti būtent plitimo laikotarpiu - 16 amžiuje, tačiau pirmoji receptų knyga atrasta tik 1692 metais Nepale.
18 amžiaus viduryje mokslininkai pradėjo svarstyti pomidoro botaninės klasifikacijos klausimą. Pradžioje jie buvo priskirti Solanum genčiai ir pavadinti Solanum lycopersicum. Rūšies pavadinimas lycopersicum gautas iš lotyniško pavadinimo "vilko persikas". Netrukus pomidoras priskirtas Lycopersicon genčiai ir šis skirstymas naudotas kelis amžius. Tik neseni genetiniai tyrimai parodė, jog augalas visgi priklauso Solanum, taip kaip kaip ir baklažanai bei paprikos. Lietuvoje pomidorai pasirodė tik 20 amžiaus pradžioje.
Špinatas (lot. Spinacia oleracea) – dažnai auginama vienametė daržovė. Nesutariama, kokiai šeimai priskirti šį augalą — balandinių ar burnotinių. Augalas 25-45 cm aukščio. Stiebas stačias, plikas, paprastas arba šakotas. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Kartais gali sulaukėti. Špinatų tėvynė – Senovės Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais“. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus.
Maistinė vertė.
Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausų vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folio rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).
Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių žiedstiebių. Susidarius žiedstiebiams, ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis, bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgščiai neutralizuoti rekomenduojama pridėti kreidos.
Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, sergantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulioze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir padagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Būtina žinoti, kad špinatus geriausia valgyti šviežius, o paruoštus jų patiekalus laikyti šaltai. Šiltai laikant špinatus per 24-28 val. iš juose esančių nitratų susidaro nitritai, kurie yra žalingi žmogaus organizmui.
Pomidorų ir špinatų salotos su grūdėta varške ir natūraliu jogurtu
Paruošimo laikas: iki 10 min
Porcijos: 2
Ingredientai:
- 2 česnako skiltelės
- 200 g šv. špinatų
- Indelis grūdėtos varškės
- Pundelis šv. krapų
- 3 nedideli pomidorai
- Mažas indelis natūralaus jogurto
- Šlakelis extra virgin alyvuogių aliejaus ir šviežiai grūstų druskos ir pipirų
Į jogurtą sudėti susmulkintus krapus bei šviežiai grūstus druską ir pipirus - viską gerai išmaišyti ir paruoštą padažą supilti ant salotų. Ant jogurto užlieti šlakelį alyvuogių aliejaus, viską išmaišyti ir patiekti su skrudinta balta duona, o taip pat šios salotos tinka kaip garnyras prie keptos mėsos. Bon appetit!
