Picos tešla pagal "Silver Spoon"

Turbūt labiausiai pasaulyje žinomas Italų virtuvės patiekalas - pica (pizza). Taip taip, dabar ir maži, ir dideli tiek priprato prie picų, jog net nesusimąstome, kaip lengvai įsileidome šį patiekalą ant savo virtuvės stalo (sutinku, jog prie to, pačioje pradžioje labiausiai prisidėjo restoranai).  Pagrindinė šio patiekalo detalė, be kurio nebūtų/nepavyktų pagaminti dar daugiau įdomesnių kūrinių, t.y. picos padas - todėl jam turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi tai visa ko pagrindas. Ilgai ieškojau to recepto (tikiuos, jog ateityje rasiu dar įdomesnių), kai pica gaunasi lyg traški, tačiau ne kieta, kitaip tariant, tvirtai minkšta ir skani :) Keletoje knygų esu skaitęs pamąstymus - "su kokiu gėrimu geriausiai užsigerti, valgant picą?" - štai keletas pateiktų pasiūlymų (čia jau pateikiu susistemintus variantus): visi sutaria, jog labiausiai tiktų gazuotas gėrimas, kaip mineralinis vanduo (patartina tas, kuris turi daugiau druskų ir mineralų), alus (beveik tobuliausiai tinka), naminė gira (gaminta namie - čia mano asmeninė rekomendacija) ar lengvai gazuotas jaunas baltas vynas. 

Taip pat noriu paminėti, jog pica neturi savo privalomos formos (labiau esame pripratę matyti tobulai apvalią formą), tai labiau nusprendžia šeimininkas, kuris ją gamina. Paprastai, kiek teko matyti (knygose ir per TV), Italijoje močiutės pakočioja su kočėlu ir kaip gavosi, taip (dažniausiai toks skersas blynas), o tada jau ten deda ką turi po ranka, kartais iš likučių nuo pietų ar vakarienės, o kartais "beleką" (joke!) :) Aš dažniausiai picų įdarus darau iš to, kas yra šaldytuve. ;)

 Paruošimo laikas: 3 val.  (tešlai iškilti)  ir 20 min. (tešlai paruošti)

Porcijų kiekis: 2 dideli picos pada

Ingredientai:

1. Pusantro puodelio aukšč. rūšies miltų, plius extra pabarstymui

2. 3/4 arb. šaukštelis druskos
3. 14 g sausų mielių
4. 1/2 šilto vandens (nors man trūko šiek tiek vandens, todėl aš pyliau papildomai)
5. Extra virgin alyvuogių aliejaus (naudojau 4 valg. šaukštus, plius extra rankoms šiek tiek, kai minkiau tešlą).

Miltus gerai sumaišyti su mielėmis ir druska. Iš miltų padaryti krūvelę (rekomenduoju tiesiai ant stalo ar spintelės gaminti picos tešlą). Krūvelės viduryje padaryti duobutę ir po truputį pilti vandenį  (turi susidaryti vandens balutė arba vaizdžiai tariant, turi atrodyti lyg sumažintas sniegu padengtas kalnas, o kalno viduryje ežeras - nežinau ar vaizdžiau sugebėčiau dar paaiškinti? :D ), o su šakute švelniais sukamaisiais judesiais vandenį maišyti su miltų sienelėmis, taip miltus po truputį įmaišant į vandenį, dar galima iš išorinų sienelių po truputų, su pirštais, papildomai dėti miltus į vandenį, taip greičiau išsimaišys. Maišyti iki tol, kol gausis košytė, o tada į darbą paleisti rankas. Minkyti su kantrybe ir meile ;) 

Nuotraukoje matosi, kaip minkau 1/2 tos tešlos, o kita pusė jau kameroje.

Tešla turi minkytis sklandžiai ir elastingai, tada ji bus paruošta. Išminkytą tešlos runduliuką padėti į dubenėlį, viršuje įpjauti kryžiuką, uždengti rankšluosčiu ir padėti šiltoje ir ramioje vietoje kokiom 3 valandom. Tešla turėtų padidėti dvigubai, nei buvo prieš tai.

Man šio runduliuko per daug, todėl pjaunu jį per pusę, vieną pusę kočiosiu picai, o kitą pusę dedu į kamerą ir užsišaldau sekančiam kartui. ;) Picą kočioti su kočėlu, ant lentos/stalo pabarsčius miltų, o ant kočėlo galima pabarstyti miltų ar ištepti alyvuogių aliejumi. Tešlos storis turėtų būti apie 0,5 cm, ne storesnis ( aš darau dar plonesnė apie 0,3 - 0,4 cm), na nebent ten planuojate dėti kokią karką ar panašiai? :p

Prieš kepant, kad pica neiškiltų ar pan., galima picos padą pabadyti šakute ar smeigtuku (čia reikėtų toje stadijoje, kai pica dar be jokio aliejaus ir pomidorų padažo).

Įdomu: galima daryti sprindžio dydžio picutes (ital. - "pizzette), ant galima dėti tokį patį įdarą, kaip ir ant didelių. Jos dažniau naudojamos kaip užkandis. 

Jeigu bus kokių pastebėjimų, išsakykit, o aš mielai lauksiu! ;) 

Bon appetit!