Pirmas prisipažinimas: "Kodėl aš tai darau?"

    

Vengrai daro nuostabų vyną! Tokaji, Vengrija.

Kai valgau, dažnai susimąstau apie tai, kokia yra šios daržovės, prieskonio ar recepto atsiradimo istorija? Kiek tas prieskonis ar receptas turėjo įtakos istorijos pasikeitimams, kiek dėl to įvyko karų ir ar jie dėl to iš vis buvo įvykę, kiek turėjo įtakos regiono ar kontinento ekonomikai ir kokia yra atsiradimo legenda?

Pirmą kartą teko ragauto morkų košės garnyrą ( per vidurį lekštės viršuje matosi oranžinė piurė) - įstabus skonis, Serbai maistą tikrai moka ruošti! Belgradas, Serbija

          Kartais širdį spaudžia, kai susimąstau, kiek mes lietuviai išmanome mažai apie maisto kultūrą, negi tik apie bulves ir ruginę duoną galvojame (nors šią duoną ir aš labai mėgstu - < šypt šypt B-) >)? Kartais pastebiu kaip žmonės, pavadinsiu juos  "Ž", "vaidina" intelektualus, profesionalius finansininkus, kietaširdžius teisininkus ar lyderiaujančius vadovus, tačiau tai, ką jie nesusimąstydami valgo kasdien - šiurpas krečia (žinau žinau, kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka arba tai, kas jam patogiausia - net nesiginčiju dėl to!). Ir kodėl nieko neišmanantys apie kasdienybės teikiamus malonumus, nemokantys jais džiaugtis (džiaugiuos, jog pastaruoju metu, tokių žmonių Lietuvoje jau daugėja), nesigilina į TAI ir neužduoda klausimo - "Kodėl?" Gal viskas prasideda nuo namų, darželio ar mokyklos?  Kiek žmonių žino antaninių obuolių, braškių, žemuogių ar varškės sūrio atsiradimo istoriją? Ir aš net nežinau :)  Jeigu ten mums niekas apie tai nepapasakojo, vargu ar mes pasidomėsime apie tai? Na, o jeigu tik apie tai informuoji vieną ar kitą asmenį, jis apie tai (ne)-pasidalina su kitu, taip edukacija tęsiasi arba ne, taip visuomenės mentalitetas progresuoja arba regresuoja.  Gal čia mūsų šalies istorija kalta? Juk jeigu mūsų protėviai buvo blaškomi nuo vieno padalijimo iki kito, o ir du pasauliniai karai dar prisidėjo, juk tuomet buvo svarbiau išgyventi bei kalbą ir raštą išsaugoti! Iš tikro, ne vien mūsų lietuvių istorija tokia sudėtinga, likusios Europos šalys išgyveno tuos pačius pokyčius, tačiau jų maisto ir gėrimų  kultūra gilesnė nei mūsųs, kodėl?

Alyvuogių aliejaus malūne ką tik išspaustas alyvuogių aliejus (dar tokio tirtštumo ir žalsvumo nesu matęs - dieviškas skonis). Kalamatos priemiestis, Kalamata, Graikija.

         Esu ne kartą pastebėjęs, jog kai atvažiuoja prancūzai, bulgarai, italai, graikai ar ispanai, į svečius pas lietuvius, jie dažniausiai mus moko maisto ir gėrimo gaminimo pagrindų, taip pat jie mums ruošia maistą ( nors lietuvių svečiai dažniausiai esantys ne kokie profesionalūs virėjai), o mes tuo tarpu, iš nuostabos akis išsprogdinę, stebim juos, tačiau juos stebėti malonu, nes jie tai sugeba daryti iš meilės ir su meile!
      
         Mėgstu sakyti: "Pažink ragaudamas. Mėgaukis pažinęs!" Pažindamas maistą, pažinsi save. Todėl nuo šiol pasižadu, prie kiekvieno naujo recepto, rasite vieno, kito ingrediento arba recepto istoriją bei žymų meno kūrinį menantį tą ingredientą/receptą! Taip pat pasižadu, aprašyti apie alyvuogių derliaus rinkimą bei visą tiesą apie alyvguogių aliejų - buvau praėjusį Gruodį - viską mačiau, ragavau ir pats dirbau tuos darbus (yra daug filmuotos medžiagos bei nuotraukų, o kadangi jų yra tiek daug, todėl sunku apdirbti visą tai). Dalindamasis istorija apie maistą, noriu prisidėti prie Lietuvių maisto kultūros augimo. Mano indėlis gal ir nedidelis, tačiau skaitytojau, tikiuos po šio apsilankymo žinosi ne tik kaip pasigaminti vieną ar kitą patiekalą, o ir sužinosi nemažai apie praeities istoriją, kurios nedėsto mokyklose. Visus sveikinu su tarptautine bučinių diena ir vienintelio Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena (šiandien jaučiuos kažkaip pakylėtai, matyt Karalius Mindaugas irgi jautėsi panašiai)!


Pagarbiai,
Mindaugas Mikėnas

Bon appetit!